VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOS

SINODINIO KELIO REFLEKSIJŲ APŽVALGA

ĮVADAS

Prasidėjus popiežiaus Pranciškaus paskelbtam Sinodiniam keliui Vilkaviškio vyskupijoje su susidomėjimu ir smalsumu žvelgėme į šį naują Bažnyčios Dvasios dvelksmą. Supratome Sinodą, kaip popiežiaus iniciatyvą, kuri galėtų būti puikus Bažnyčios atsigavimo ženklas. Baiminomės, kad po pandeminių suvaržymų sunku bus išjudinti bendruomenes naujoms idėjoms bei darbams.

Pradėjus Sinodinio kelio pristatymus vyskupijoje motyvavome dvasininkus ir pasauliečius, kad Sinodas yra nepamainoma galimybė pokalbiams, susitikimams, diskusijoms bei parapijų atnaujinimui, į jį įtraukiant aktyvius parapijiečius bei tuos, kurie yra kiek nutolę nuo Bažnyčios.

Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos 2021 m. spalio 6 d. dekretu paskirtas Sinodinio kelio koordinatorius kun. Linas Baltrušaitis bei sudaryta Sinodinio kelio grupė (Sinodinę grupę sudaro du kunigai, vienuolė ir du pasauliečiai).

Sinodinis kelias Vilkaviškio vyskupijoje pradėtas iškilminga Eucharistija 2021 m. spalio 17 Vilkaviškio katedroje, dalyvaujant grupelei kunigų ir aktyvių pasauliečių, kurie pasiryžo dalyvauti Sinodiniame kelyje ir būti šio kelio moderatoriais.

2021 m. gruodžio mėnesį organizuoti keturi nuotoliniai mokymai Vilkaviškio vyskupijoje veiksiančių grupelių moderatoriams: vienas susitikimas buvo skirtas vyskupijos kunigams, vienas susitikimas Vilkaviškio vyskupijoje dirbantiems tikybos mokytojams ir katechetams, du susitikimai parapijų grupelių moderatoriams (iš viso dalyvavo 227 žmogus). Mokymų dalyviai supažindinti su Sinodinio kelio dinamika, teologine mintimi, grupių vedimo būdais ir metodika. Pristatyta galimybė pateikti savo įžvalgas anoniminiu būdu naudojantis internetinės svetainės anketa: www.sinodas.katalikai.lt. Šių mokymų dalyviai buvo supažindinti kur, kaip ir kokia medžiaga jiems bus pateikta, kaip jie ją galės naudoti, kas iš sinodinės darbo grupės bus atsakingas iškilus klausimams, neaiškumams ar tiesiog norint pasitarti kaip geriau organizuoti kelionę sinodiniu keliu.

Prasidėjus Sinodinių grupelių susitikimams sulaukdavome laiškų ir skambučių su įvairaus pobūdžio klausimais. Dažniausiai nebuvo aišku kaip suformuluoti įžvalgas po kiekvienos temos, kam jas perduoti, ar jas turi aprobuoti parapijos klebonas ir t.t.

Įpusėjus Sinodinį kelią buvo organizuojami trys nuotoliniai susitikimai, kuriuose dalyvavo 178 sinodinį kelią Vilkaviškio vyskupijoje moderavę kunigai ir pasauliečiai. Buvo dalijamasi liudijimais, iššūkiais, džiaugsmais ir nusivylimais. Iš pasidalijimų galime spręsti, kad parapijose Sinodas tikrai turėjo atgarsį, žmonės būrėsi maldai, diskusijai, kūrė ateities planus ir atrado savo dalyvavimo Bažnyčios gyvenime galimybes.

REFLEKSIJŲ APIBENDRINIMAS

1. TEMA: „KELIONĖS BENDRKELEIVIAI“.

• Reikšmingiausi pastebėjimai:
• Reikia labai išmintingo vadovo, įtaigaus žmogaus, kad suvaldytų situaciją parapijoje;
• Bendruomeniškumo trūkumas, reikia daugiau socialinio jautrumo: pastebėti ir reaguoti į žmonių bėdas bei sunkumus. Kai nieko negali padėti, bent jau melstis už kitą;
• Daugiau dėmesio žmogui, nepaisant to, koks jis yra;
• Kunigas turėtų labiau prisileisti žmogų ir pasistengti jį pažinti;
• Bažnyčia turi daryti atgailą ir gebėti atleisti;
• Lieka nerimas, kad bendrakeleiviai dažnai neprisiima atsakomybės ir vengia įsipareigojimo lydėti, domėtis, „gydyti“, konkrečiai padėti;
• Akcentuoti kristocentriškumą, kaip galimybę nesureikšminti savęs ir pastebėti kitą;
• Bažnyčia turi gydyti jautrumu ir gailestingumu.

Šioje temoje žmonės mano, kad bendruomeniškumui ugdyti pirmiausiai reikia daugiau socialinio jautrumo: pastebėti žmonių bėdas ir sunkumus ir aktyviau į tai reaguoti. Daugiau dėmesio žmogui ir pagarbos jam. Bendruomeniškumo poreikis skatina ieškoti naujų bendravimo Bažnyčioje formų: kas paskatintų bendrakeleivius labiau pasitikėti vienas kitu, prisiimti atsakomybę bei įsipareigojimą lydėti, domėtis, „gydyti“, konkrečiai padėti. Bažnyčia turi grįžti prie savo misijos – gydyti. Bažnyčioje, kaip bendruomenėje, žmonės turi patirti gailestingumą. Bendrakeleiviai (vyskupas, kunigai, tikintieji, draugai) yra dovana ir džiaugsmo priežastis, tačiau lieka nerimas, kad tikėjimo kelionėje esame vieni, kad einame labiau asmeniškai, bet ne bendruomeniškai, praeidami pro tuos „gulinčius pakelėse” ir laikydami save vertingesniais už juos. „Gulintys pakelėje“ – tai tie, kurie pakrikštyti, bet lieka šalia Bažnyčios. Dėl ko taip nutinka, priežasčių yra daug, tačiau viena iš jų, kad po Krikšto vaikai dažniausiai gauna minimalų religinį auklėjimą šeimoje (arba visai jo negauna). Vaikai gali tapti tikrais Bažnyčios bendrakeleiviais, nes yra atviri ir imlūs Dievo malonei.

„Gulintys pakelėje“ yra mūsų ketvirtokai. Jiems reikia parodyti dėmesį, „prikelti“. Reikia mokėti prie jų prieiti ir stengtis savo pavyzdžiu įrodyti, kad tikėjimas nėra kančia. Pasistengti, kad suprastų jog gilinasi ir mokosi tikėjimo tiesų ne mokytojams, ne tėvams, bet dėl savęs.

„Gulintys pakelėje“ – ne tik visuomenės atstumtieji ar asocialūs asmenys, bet dažnai ir mūsų „žvaigždės“, plačiai besireiškiančios įvairiose žiniasklaidos priemonėse, bet viduje pasimetusios ir tuščios, dažnai patyrusios net ne vienerias skyrybas ir nežinančios, kur ieškoti tikros laimės.

Mūsų rūpesčiai, nerimas, baimės, aistros, įvairūs stabai užstoja Dievą. Nenorime nieko keisti savo gyvenime, todėl bandome „išplaukti“ be Dievo. Mūsų aplinkoje daug individualizmo, egoizmo, savojo „aš“ sureikšminimo. Kad galėtume keliauti kartu, patys turime atsiversti – ugdyti savyje nuolankumą, atlaidumą. Reikia daugiau drąsos, išminties, žinių, gailestingumo, vidinio tvirtumo. Ne mažiau svarbus yra išmintingo ir rūpestingo, visus suburiančio vadovo vaidmuo. Kunigui svarbu gilinti asmeninį santykį su Kristumi. Tikintieji siūlo: skatinti kunigų iniciatyvas burti bendruomenes, susitelkti ne tik į liturgiją ar katechezę, bet gyvu pavyzdžiu rodyti žodžio ir gyvenimo dermę, skleisti tikėjimą ne iš baimės (liga, mirtis, bausmė už nuodėmę), bet iš meilės (gailestingumas, atvirumas, dėkingumas, bendrystė). Žmonėms svarbu, kad kunigai ir vienuolės gyventų tuo, ką skelbia, nesistengtų būti labiau pasaulietiški. Tikintieji taip pat turi siekti, kad išorė derėtų su vidumi, kad viešpatautų meilė ir tiesa, kad įveiktume melą ir apgaulę.

1. Tema „KLAUSYTIS IR KALBĖTI“

Reikšmingiausi pastebėjimai:

• Daugiau kunigo dėmesio pasauliečiams: jais domėtis, juos kalbinti, domėtis jų gyvenimo situacijomis, klausytis žmonių, išgirsti ką jie galvoja, kaip jie supranta Bažnyčios ir pasaulio reikalus;
• Reikia vadovų – kad vestų, stebėtų, padrąsintų;
• Kunigai nemoka klausytis;
• Pataikavimas pasaulio dvasiai, vienybės trūkumas;
• Žmonių religinis augimas per katechezes, homilijas;
• Bažnyčia turėtų gebėti su šiandieniu pasauliu kalbėtis filosofijos ir teologijos kalba, kad neprarastų savo tikrojo identiteto ir taip, kad pasauliui būtų aišku, ką Bažnyčia nori pasakyti ir / ar perduoti, o nelikti tik atskirų nuomonių, idėjų / ideologijų, srovių ar „man taip atrodo“ sraute;
• Paprieštarauti reikia ramiai, neįžeidžiant, paaiškinti kantrybės ir meilės kalba, išlaikyti vidinę ramybę. Iškilus problemai, ieškoti atsakymo Šventajame Rašte;
• Ugdyti tikėjimo kultūrą;
• Daugiau bendravimą palaikančių iniciatyvų, aiškesnių tikėjimo ir vertybinių gairių;
• Kovoti su puikybe, egoizmu, susireikšminimu;
• Reikalinga meilės ir geranoriškumo dvasia;

Aptardami šią temą žmonės išsako lūkestį, kad kunigas daugiau dėmesio skirtų parapijiečiams: jais domėtųsi, juos kalbintų, labiau įsigilintų į jų situacijas, klausytųsi ir išgirstų, ką jie galvoja, kaip jie supranta vienus ar kitus dalykus, galiausiai kalbėtųsi tarpusavyje, nes labai dažnai informacija ir supratimas Bažnyčios viduje labai radikaliai skiriasi net pamatiniais klausimais. Kunigų požiūrių ir asmenybių skirtumas neretai trukdo kalbėtis ar suprasti tikrą Bažnyčios mokymą vienu ar kitu klausimu. Yra daug individualizmo, užsisklendimo, nepasitikėjimo, kurie trukdo atsiverti, dalyvauti parapijos gyvenime; pasitenkinama tik savo žinojimu nenorint girdėti, ką kalba ir moko Bažnyčia. Žmonės tiesiog neturi bendrystės ir dalijimosi patirties, išskyrus pavienius atvejus maldos grupelėse. Todėl reikia skatinti parapijose kurti kuo daugiau grupių, kuriose visi galėtų išsakyti savo nuomonę, augti tikėjime, pajusti tikrą bendruomeniškumą. Labai svarbu neatstumti nei vieno žmogaus: pabrėžti netinkamą elgesį, bet ne smerkti žmogų.

Tikintieji norėtų ne tik daugiau bendravimą palaikančių iniciatyvų, bet ir aiškesnių tikėjimo ir vertybinių gairių. Žmonės šiandieninėje pliuralizmo ir reliatyvizmo aplinkoje norėtų aiškesnės ir tvirtesnės Bažnyčios pozicijos tiek tikėjimo, tiek moralės, tiek socialinio gyvenimo klausimais. Visuotinės Bažnyčios problema – per didelis tolerantiškumas, liberalus požiūris į pasaulyje kylančias iniciatyvas, akivaizdžiai nukreiptas prieš žmogaus prigimtį ir Bažnyčios mokymą. Pasigendama tvirtos ir padrąsinančios Bažnyčios vadovų laikysenos. Labai svarbu, kad jie nebijotų paprieštarauti klaidinančioms ir su tikėjimu kontrastuojančioms idėjoms. Ypač skatintina ugdyti tikėjimo kultūrą meilės ir geranoriškumo dvasioje.

Jaunų žmonių nuomone – svarbu, kad Bažnyčia kalbėtų su jaunimu jų kalba, t. y. nuoširdžiai, argumentuotai, remiantis mokslu (juk Dievas ir mokslas neprieštarauja vienas kitam). Jaunimui svarbiau ne kunigo pamokslo skaitymas iš lapelio (dažnai visiškai nesusijęs su skaityta dienos Evangelija), o jo dialogas su Bažnyčia (turėta omenyje ne nuleista galva skaitant, o kalbėjimas žmonėms), paremtas turima/per savo tarnystę surinkta patirtimi. Kunigo pamokslas turėtų būti orientuotas į esamą realią situaciją. Šiandien reikia uždegančio pavyzdžio, širdies kalbos, meilės kalbos. Bažnyčios istorija turtinga stebuklais. Juos reikia atverti, apie juos kalbėti, gyvai liudyti.

• Tema „DŽIAUGSMAS ŠVĘSTI “

Reikšmingiausi pastebėjimai:

• Ne viską suprantam, kas vyksta Mišių metu, ne visada žinom kodėl, ką reiškia kai kurie veiksmai. Daugiau aiškumo kas vyksta liturgijoje;
• Jei liturgija švenčiama su aktyvia bendruomene, tai džiugina ir padeda pačiam aktyviau dalyvauti;
• Šiltas žodis, dėmesys pritraukia žmones, svarbu draugiškas, patraukiantis kunigo elgesys;
• Svarbus dvasininko vaidmuo, kuris turi nenuilstamai ruoštis, pasitelkti bendruomenės žmones, taip pat siekti teologinio liturgijos išmanymo;
• Žmogus nori jaustis laukiamas bažnyčioje;
• Geriau išgirsti homiliją padeda paties žmogaus nusiteikimas, kunigo pasiruošimas, apmąstyta ir paruošta homilija labiau sminga į širdį;
• Geriau išgirstame konkrečią, suprantamą, pritaikytą mūsų kasdieniam gyvenimui homiliją;
• Giedojimas ypatingai padeda išgyventi liturgiją, jautiesi pakylėtas, išgrynintas, šventesnis. Taip pat – kai kunigas kalba ne per ilgai, konkrečiai, trumpai;
• Liturgijos pilnatvę, džiaugsmą, saugumą padeda išgyventi visos šeimos įsitraukimas. Gerai, kai šventovėje yra atskiras kampelis vaikams;
• Advento ir gavėnios laikotarpiu trumpos katechezės prieš Mišias leidžia giliau suprasti liturgijos prasmę.

Sinodiniame kelyje dalyvavusiųjų manymu džiaugsmingam šventimui didelę įtaką turi žinojimas, kad bažnyčioje esi laukiamas. Žmonės norėtų, kad po liturgijos būtų įmanoma pabendrauti, pasidalinti įžvalgomis, vienas kitą pastiprinti. Kelios grupelės įvardijo, kad visada mielas yra kunigo išlydėjimas po šv. Mišių, pakalbinimas. Siūlomas parapijiečiai, kurie sutinka ateinančius į bažnyčią, įsitraukimas. Norisi daugiau svetingumo. Todėl pirmiausiai tikimasi svetingos dvasininko laikysenos: dėmesio, šilto, draugiško įtraukiančio elgesio. Be to svarbu, kad dvasininkas nuolat ruoštųsi liturgijai, išradingai pasitelkdamas bendruomenės žmones.

Liturgija labai priklauso nuo jai vadovaujančio kunigo. Žmonės vertina pagarbų, įtraukiantį parapijos kunigo vadovavimą liturgijai.. Visa tai padeda švęsti, pajausti šventę, išsinešti širdyje džiugesį, viltį ir meilę. Kai kunigai nuoširdžiai aukoja Šventąsias Mišias, tai suteikia ramybės ir džiaugsmo. Parapijų gyvenimas priklauso nuo jose tarnaujančių kunigų, todėl tikintieji kviečia visus dar labiau melstis už kunigus. Kad kunigas neperdegtų, svarbus tikinčiųjų iniciatyvumas: kunigo sumanymų palaikymas, pagalba, aktyvus įsitraukimas į liturgiją, jos šventimą, tikinčiųjų pasiūlymai kunigui.

Ryšys su gyvuoju Kristumi per sakramentus įmanomas, jei ryšys yra kasdienėje gyvensenoje: asmeninė malda, išpažintis, dvasinis gyvenimas. Norint, kad žmonės iš pilkos masės virstų gyvais Bažnyčios nariais, pirmas atsinaujinimo / atsivertimo keliu turi eiti pats kunigas.

1. Tema „BENDRA ATSAKOMYBĖ MISIJOJE“

Reikšmingiausi pastebėjimai:

• Drąsinti, ir motyvuoti pasauliečius būti aktyvesnius. Jie nori, bet jiems reikia paraginimo;
• Veikliai misionieriauti trukdo susikoncentravimas į save, į asmeninius rūpesčius;
• Pritraukti kuo daugiau charizmatiškų, gabių, iniciatyvių, naujų žmonių į parapijos aktyvą. Ryškus lyderio poreikis;
• Rodyti daugiau pasitikėjimo pasauliečiais. Patikėti jiems daugiau veiklų;
• Ieškoti sutarimo tarpusavyje, daugiau pagalbos iš darbuotojų, psichologų, kurie padėtų įsigilinti, suprasti kitą žmogų;
• Pastovus ryšys su savo parapija (ne lakstymas po visur), kova su baime, egoizmu, daugiau drąsos rodyti savo tikėjimą;
• Per mažai dirbame pasiruošime sakramentams, nevyksta tėvų katechezės;
• Suvokiame, kad reikia nuolat save tobulinti, todėl norėtume suaugusiems tikybos pamokų, kurios vyktų ne bažnyčioje bent kartą per mėnesį.

Žmonės pirmiausiai norėtų, kad Bažnyčios vadovai ir dvasininkai rodytų daugiau pasitikėjimo pasauliečiais: patikėtų jiems daugiau veiklų ir atsakomybių, drąsintų ir motyvuotų juos būti aktyvesnius. Pasauliečiai labai laukia ir tikisi padrąsinimo jų aktyvumui ir veikloms. Kaip Kristus siuntė apaštalus, taip parapijos kunigai turi burti tikinčiuosius į grupeles ir siųsti padėti neįgaliems, sergantiems, stokojantiems, nupuolusiems. Kunigo autoritetas ir jo įpareigoti žmonės veiktų, kaip vaistai gydyti giliausias atskirties žaizdas. Žmonės taip pat mano, jog Bažnyčiai ypač aktualus lyderio poreikis, todėl siektina pritraukti kuo daugiau charizmatiškų, gabių, iniciatyvių, naujų žmonių įvairioms bažnytinės veiklos sritims.

Dalyvavusieji Sinodiniame kelyje primena, kad Bažnyčia yra ne tik dvasininkai, bet ir tikintieji. Kad parapija būtų gyvybinga, priklauso nuo bažnytinių bendruomenių ir nuo kiekvieno jos nario indėlio. Kelias parapijos gyvybingumui pasiekti – tai kiekvieno Bažnyčios nario savo atsakomybės už ją suvokimas, savęs atsižadėjimas, ieškomas srities, kurioje būtų naudingiausias. Svarbu į parapijos gyvenimą pakviesti šeimas, vaikus, žmones, nutolusius nuo Bažnyčios..

Parapijiečių poreikiams išsiaiškinti bažnyčioje galėtų būti pastabų, pageidavimų, padėkų dėžutė. Kiekvienam bendruomenės nariui turėtų kilti klausimas, ką aš padariau, kad būtų kitaip, kad būtų geriau. Rėmimasis tik intelektu, tikėjimo pavertimas mokslu, atima  Bažnyčios gyvybę. Bažnyčioje turime jausti Dievo jėgą, patirti išgydymų, tikėjimo stebuklų, jais pasidalinti – tai gaivintų  parapiją, ją vienytų. Bažnyčia yra gyvas organizmas – kūnas. Be dvasios jis miręs. Dievo darbą gali atlikti tik Šventoji Dvasia. Be Jos nebus nei pagijimo, nei stebuklo. Turime melsti Šventosios Dvasios atėjimo.

Pamažu reikia pratinti žmones, mokyti juos, kaip dalyvauti parapijos gyvenime, nes mes tikrai ne visi turime tokios patirties ir supratimo. Reikia asmeninio kvietimo.

1. Tema „DIALOGAS BAŽNYČIOJE IR VISUOMENĖJE, EKUMENIZMAS“

Reikšmingiausi pastebėjimai:

• Tiesiog reikia daugiau kalbėtis. Turėk savo nuomonę, bet išklausyk ir kitą, kantrybės išklausyti, jei žmogus neina į kompromisą – nutylėti;
• Reikalingas supratimas, kad kiekvienas žmogus yra orus, vertas pagarbos;
• Išsakius mintį, ją argumentavus, sustoti, vengti spaudimo ir konflikto;
• Įveikti liberalizmą: t. y. tikėjimą traktuoti pagal savo poreikius ir įnorius;
• Geranoriškumo iš kunigo pusės: stengtis išgirsti žmogaus situaciją;
• Bažnyčiai keliami aukštesni ir moraliniai reikalavimai, todėl norisi, kad ir Bažnyčios tarnai elgtųsi nepriekaištingai;
• Reikia atsivertimo drąsoje, kad taptume lyderiais, krikščioniško gyvenimo pavyzdžiais, suburiančiais žmones, kurie šiuo metu sutrikę, įbauginti;
• Bažnyčia turi vykdyti dialogą su pasaulietinėmis organizacijomis, politikais ir pasisakyti visais gyvenimo klausimais, nes mes esame visuomenės dalis, piliečiai. Tikintiesiems reikia dvasinio ir vertybinio vedimo, o kryptį rodo vyskupai ir kunigai. Taip pat negali skirtis nuomonės bažnyčios viduje.

Išanalizavę šią temą, žmonės akcentuoja pagarbų dialogą tiek Bažnyčios viduje, tiek su kitų konfesijų ar religijų žmonėmis. Jų manymu reikia daugiau kalbėtis. Svarbu turėti savo nuomonę, bet išklausyti ir kitą: kantrybės išklausyti, jei žmogus neina į kompromisą – neįžeidinėti jo: išsakius mintį, ją argumentavus, sustoti, vengti spaudimo ir konflikto. Kartu žmonės akcentuoja, kad labai svarbu teisingai reaguoti į liberalizmo iššūkius: nemanipuliuoti tikėjimo pagal laikmečio madas ar savo asmeninius poreikius bei įnorius. Čia labai svarbu melstis kartu su Bažnyčia ir nesileisti į jokį dialogą su tuo, kas akivaizdžiai ir karingai nusiteikęs prieš Bažnyčios mokymą. Kitų konfesijų ar tikėjimo žmonių atžvilgiu puoselėtina laikysena: malda, savanorystė, tarnaujantis geranoriškumas ir pagalba.

Bažnyčiai atsisakyti „politikavimo“, aiškiai ir drąsiai deklaruoti savo poziciją išbandymų ir iššūkių metu. Skirti pagrindinį dėmesį guodžiant ir stiprinant žmones.

1. Tema „AUTORITETAS IR DALYVAVIMAS, SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS“

Reikšmingiausi pastebėjimai:

• Iš ganytojų laukiame dažniau viešai išsakytos nuomonės aktualiais klausimais, kad jų žodis krikščionims galėtų būti orientyras, o visuomenei – žinia;
• Visus apjungiančio, įtraukiančio charizmatiško žmogaus;
• Kad Bažnyčia būtų teisinga, kad jos vadovai vadovautųsi tuo pačiu Dekalogu;
• Kad būtų glaudus ir perduodamas iš kartos į kartą ryšys tarp dvasininkų ir tikinčiųjų;
• Mažai kur skatinamas komandinis darbas, nes kunigas pasidaro viską pats, o daug žmonių bijo kunigų, todėl nesisiūlo padėti;
• Atsakomybė skatinama konkrečiai įvardijant darbus, veiklos sritis.;
• Parapijos turi siekti, kad būtų aktyvi pastoracinė taryba ir ekonominė taryba.

Aptardami šią temą žmonės aiškiai įvardija, kas Bažnyčioje yra autoritetas: tai vyskupai ir kunigai. Iš ganytojų jie laukia dažniau viešai išsakytos nuomonės aktualiais klausimais, kad jų žodis krikščionims galėtų būti orientyras, o visuomenei – žinia. Kitaip tariant norima, kad Bažnyčios vadovai būtų apjungiantys, įtraukiantys ir mobilizuojantys žmonės, kurie turėtų drąsos ir principingumo aiškiai pasisakyti tiek tikėjimo, tiek aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais. Žmonės ilgisi ir Bažnyčios autoritetingumo.

Būtina formuoti visuotinį bendrumo jausmą, kai kiekvienas prisiima konkrečią atsakomybę; tam auginti ir ruošti pasauliečius, pačiam kunigui mokantis komandinio darbo principų.

Nebijoti viešo skaidrumo, atskaitomybės bendruomenei: tai stiprina ir pabrėžia sąžiningumą.

Kunigo autoritetui žmonės nekelia labai didelių reikalavimų ir nereikalauja tobulumo: norima kad kunigas labiau eitų žmogaus link, skelbtų Evangeliją, nuolat paragintų, padrąsintų.  Vykdant kunigų rotaciją, svarbu priminti, kad nebūtų sugriauta tai, kas parapijoje jau padaryta, kad būtų tęsiamos prieš tai dirbusio kunigo ir parapijiečių veiklos.

VII. Tema „SINODALUMO UGDYMAS“

Reikšmingiausi pastebėjimai:

• Susirinkimai suartino žmones;
• Pramokome laisviau išsakyti savo nuomonę;
• Labai svarbu, kad kartu buvo parapijos klebonas;
• Daugiau sužinojome apie vietines Bažnyčios problemas;
• Leido plačiau pažvelgti ir pastebėti visos bendruomenės rūpesčius;
• Kai kuriuos Bažnyčios klausimus galima patikėti ir pasauliečiams;
• Atkreipti dėmesį į pasauliečių ugdymą dirbti Bažnyčioje, nes kunigų trūkumas rodo, kad kai reikės kai kurias atsakomybes perleisti jiems;
• Tęsti ir toliau tokius susitikimus paimant kitokias temas, nagrinėjant Šv. Raštą ar kt.;
• Kai kurie grupelių dalyviai išryškėjo kaip galimi lyderiai, todėl reikėtų jiems duoti kokių nors atsakomybių;
• Asmeniškai kviesdami pirmiausia turėtume atsisukti į pačius artimiausius savo šeimos narius.

Parapijose, kurių klebonai tikrai pakvietė parapijos žmones eiti Sinodiniu keliu, užsimezgė vienybės, noro veikti kartu jausmas. Kai kuriems žmonėms teko pirmą kartą ilgiau pabūti, pasikalbėti su kunigu. Kai kam tai buvo pirmas kartas, kai dalijosi savo tikėjimo patirtimis, ryšį su Dievu, parapija, išsakyti ilgus metus širdyje laikytą nuoskaudą ar priešingai dėkingumą ir džiaugsmą. Iš atsiliepimų galima suprasti, kad dauguma naujai susiformavusių grupelių turėtų toliau rinktis kalbėti apie tikėjimą, kartu pasimelsti, nagrinėti Šv. Raštą. Sinodas parodė, kaip labai Bažnyčiai reikia į savo misiją įtraukti pasauliečius, kunigam išmokti dalintis atsakomybėmis ir kuo toliau tuo labiau grįžti prie pirminės savo kaip dvasininkų misijos – sielų išganymo.

IŠVADOS

Sinodinė kelionė parodė kaip labai reikia Bažnyčiai atsinaujinti. Tikrai turime palankią terpę tikėjimui plisti tik labai dažnai nerandame laiko ir noro tuos tikėjimo daigus sodinti, priimti, skirti tam laiko. Iš visų pasisakymų, kuriuos pavyko gauti, jaučiama, kad Sinodas geras būdas atsinaujinti, tik mums, provincijoje veikiančiai Bažnyčiai, reikia daugiau laiko, kad jis pradėtų realiai veikti, kad pradėtume kalbėtis, pradėtume keistis. Sinodui įpusėjus buvo galima pasidžiaugti, kad net pačiose mažiausiose parapijose atsirado moderatoriai ir grupelės, kuriose buvo realiai einama Sinodo keliu. Sinodas parodė, kad pakanka kelių iniciatyvių žmonių, nuo kurių prasideda veikla ir atsinaujinimas.

Dalyviai buvo įvairaus amžiaus žmonės: moksleiviai, parapijų jaunimas, bendruomenių nariai, šeimos, senjorai, maldos grupių nariai, kunigai. Daugiausia sinodo kelyje dalyvavo patys aktyviausi parapijų žmonės. Į Sinodą vienokiu ar kitokiu būdu įsitraukė daugelio Vilkaviškio vyskupijos parapijų, keleto mokyklų, bažnytinių judėjimų, globos namų, dienos centrų atstovai, buvo susiformavusi ir kunigų sinodinė grupė. Tačiau kai kuriose parapijose trūko iniciatyvumo, išsijudinimo, pastangų susiburti. Sinodinio kelio metu vyskupijoje veikė 73 Sinodinio kelio grupelės. Daugiausia atsiliepimų sulaukta į pirmąsias tris temas, septintosios temos gauta vos keletas atsakymų nes gegužės mėnesį parapijos ir jų žmonės jau gyveno kitomis mintimis ir svajonėmis, tad Sinodinė kelionė, kaip ir buvo manyta, pasitraukė į antrą planą. Pasiteisino raginimas kuo greičiau iš centrinės Sinodinio kelio grupės sulaukti paskutinės temos medžiagos.

Pradėjus eiti Sinodiniu keliu pasitaikė situacijų, kai žmonės sunkiai suprato temas, klausimus.  Kviečiant pasidalinti, atsakydavo, kad tiesiog „nežino, ką pasakyti“, todėl sinodinių grupelių moderatoriai klausimus supaprastindavo iki grupės supratimo lygio.

Dažniausia atsakymuose vystyta tema buvo lyderystė bažnyčioje ir Bažnyčios lyderystė visuomeniniame gyvenime. Dažnai tikintiesiems trūkdavo kunigų platesnio veikimo evangelizuojant parapijų bendruomenes bei išeinant už Bažnyčios ribų. Taip pat tikintieji dažnai pasigesdavo vyskupų balso opiausiais tikėjimo, moralės ir socialiniais klausimais Lietuvos valdžiai stengiantis eiti liberalios visuomenės link. Dar buvo atkreiptas dėmesys, kad kunigai neugdo pasauliečių ir nesidalina net ir tais darbais, kuriuos pasauliečiai puikiausiai galėtų atlikti bažnytiniame gyvenime.

Tuo pačiu reikia pasidžiaugti daugeliu aktyvių kunigų, tikybos mokytojų, katechetų, aktyvių parapijiečių, bendruomenių bei visuomeninių organizacijų Sinodinėmis iniciatyvomis, kurios tikrai bent kažkiek išjudino mūsų „apsnūdusias” parapijas.

Galvojant apie Sinodo tęstinumą, apžvelgus grupelių pasisakymus ir nuomones, kad Sinodas būtų veiksmingas vyskupijų lygmeniu, jis turėtų tęstis bent jau keletą metų ir tapti vidiniu parapijų atnaujinimu, kad būtų ne bažnytinės vyresnybės nuleistu projektu, bet taptų parapijų žmonių siekiu atsinaujinti. Tikroji Bažnytinės bendruomenės esmė yra bendrystė su Dievu ir artimu, todėl norėtųsi, kad žmonės parapijos bažnyčią traktuotų ne vien kaip gražų pastatą, kur vienas ramiai sau „gyvena“ Dievas, bet kaip visos parapijos namus, kuriuose gera susitikti Eucharistijai ir bendrystei. Ir šie namai, pirmiausia, yra parapijos žmonių, o tik po to – klebono. Bet gražiausia, jei tai yra visų Namai, kuriais privalome rūpintis kiekvienas.