Vilkaviškio vyskupijoje Šv. Onos titulą turi trijų parapijų: Lazdijų, Alvito ir Slavikų bažnyčios, tačiau Šv. Onos ir Šv. Joakimo atlaidai švenčiami daugelyje parapijų, o tikėjimo tradicija liudija, kad besimeldžiantieji į šiuos šventuosius – Dievo Motinos Marijos tėvus – per jų užtarimą, patiria daug malonių.

Šiemet Alvite Šv. Onos atlaidų maldose buvo prisimenama jau 405 – erius metus besitęsianti parapijos gyvavimo istorija bei naujosios Alvito bažnyčios antrosios konsekravimo metinės.

Šv. Onos atlaidai bažnyčioje buvo švenčiami liepos 26 d. ir liepos 31 d. Maldose prašyta Dievo malonės šeimų, senelių, anūkų santykiuose, perduodant tikėjimą iš kartos į kartą, palaimos parapijos žmonėms, taikos pasauliui, pašaukimų į dvasinį luomą.

Liepos 26-ąją sumos šv. Mišioms vadovavo Marijampolės dekanas, Šunskų parapijos klebonas kan. Deimantas Brogys, kartu koncelebravo Pajevonio klebonas Audrius Kurapka, Kybartų parapijos altarista kun. Vaclovas Stakėnas. Taip pat šv. Mišias aukojo Virbalio ir Žaliosios, Gižų, Keturvalakių, Bartninkų, Alvito parapijų klebonai Donatas Rolskis, Virginijus Vaitkus, Dainius Gurevičius, Alvydas Dvareckas, Vytautas Kajokas.

Homilijoje kan. Deimantas Brogys  atkreipė dėmesį į nepastebimai greitai prabėgantį laiką, kuris mus visus artina prie Amžinybės ir būsimo susitikimo su dangiškaisiais globėjais, apie svarbumą išlaikyti ryšį su jais maldoje, geruose darbuose. Atlikdami kiekvieną  gerą darbą atsiliepiame į Dievo kvietimą skleisti gėrį.

Pasak homilianto, jaunimas moka labai greitai siųsti telefonu žinutes ir kaip būtų, gražu, kad pasiųstų sveikinimus iš Alvitodraugams, pažįstamiems pasveikindami visus su Šventąja Ona ir Šventuoju Joakimu. „Adresatai, klaustų, kas jie tokie. Tada paskambinę galėtų paaiškinti, kad jie yra  seneliai Marijos, kuri pasitarnavo mūsų išganymui. Juk mes galime pasitarnauti pasaulio žmonėms įvairiai: pasiųsdami kitiems nuoširdžią žinutę, nuoširdžia malda. Dievas siunčia kartais mums daug gerų žmonių, kurie įspėja apie pavojus, bet mums didžiausias pavojus yra nuodėmė, tad prašykime, kad dangiškieji globėjai mums padėtų tai suprasti ir nebijokime prašyti užtarimo“.

Šv. Mišiose giedojo parapijos choristai, vargonavo Aurika Kajokaitė.

Po šv. Mišių bažnyčioje savo programą atliko Virbalio kultūros namų moterų vokalinis ansamblis „Vėjūna“ ( vadovė Vilma Gurskienė).

Sekmadienio atlaidų šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio dekanas Virginijus Gražulevičius, koncelebravo Marijampolės dekanas kan. Deimantas Brogys, prelatas Vytautas Gustaitis, taip pat prie altoriaus meldėsi Balbieriškio klebonas Remigijus Veprauskas ir Alvito parapijos klebonas Vytautas Kajokas.  Homiliją sakęs kun. Virginijus Gražulevičius priminė popiežiaus naujai įvestos senelių ir pagyvenusių žmonių dienos prasmingumą.

Pasak homilianto, tai skatina susimąstyti, jog visi iš savo tėvų, senelių gavome istoriją ir patys esame istorijos kūrėjai, nesame atskiros salos, bet esame susiję vieni su kitais. Tačiau ateidami į šį pasaulį per tėvų meilę atsinešėme ir savo unikalumą, originalumą, žinojimą, kad meilė mus daro laisvais žmonėmis, neatima vidinės laisvės, gebėjimo pagarbiai saugoti savo istoriją. Susidūrę su pasirinkimais turime savęs klausti, ką mūsų vietoje darytų mūsų tėvai, seneliai, ką darytų išmintingi vyresnieji žmonės…

„Tapę suaugę esame pašaukti būti kitus formuojančiais – tėvais, motinomis, seneliais.  Kokią istoriją norime sukurti, ką norime palikti savo palikuonims:  gyvą tikėjimą, ar tik pakvėpintą vandenį? Kas mums svarbu: asmeninė nauda ar brolybė; taika ar kariaujanti visuomenė; sunaikinta bendrija ar svetingi bendri namai? – kalbėjo V. Gražulevičius.- Mūsų seneliai, proseneliai norėjo matyti teisingesnį, vieningesnį pasaulį, kovojo, kad turėtume ateitį, dabar turime jų nenuvilti. Jie yra mūsų šaknys, mes turime būti jų šakos, žiedai, kurie brandina ir barsto gerą sėklą. Šv. Onos ir Šv. Joakimo pavyzdys ir užtarimas tepadeda išsaugoti istoriją ir branginti vyresniosios kartos įdiegtą tikėjimąViešpaties malone ir meile“.

Atnašų procesijoje parapijiečiai ir įvairių organizacijų atstovai aukojo šiuometinio derliaus gėrybes, liturginius reikmenis ir kunigo liturginį rūbą – arnotą.

Nors Alvito klebonas Vytautas Kajokas ir pajuokavo, kad dangus laimina atlaidus bei jų dalyvių maldas (iš tikro, per  šv. Mišias neliko stovinčių šventoriuje), bet įsismarkavęs lietus privertė atsisakyti nuo atlaidų iškilmėms svarbaus ir gražaus dalyko – Eucharistinės procesijos aplink bažnyčią. Po Švč. Sakramento pagarbinimo ir palaiminimo keletą kūrinių vargonais ir giesmių atliko šv. Mišiose giedojęs Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės parapijos choras, vadovaujamas Aurelijos Sinicienės. Alvito parapijos klebonas V. Kajokas dėkojo Balbieriškio klebonui R. Veprauskui ir choristams už dalyvavimą atlaiduose ir skambų, gražų koncertą. Mat, tai buvo atsakomasis atvykimas, nes Alvito bažnyčios choristai Balbieriškyje svečiavosi ir kalėdines giesmes giedojo dar prieš pandemiją.

Kaip ir kiekvienai, taip ir šiai Oninių šventei kruopščiai ruošėsi parapijos ir miestelio bendruomenės žmonės. Iš anksto stendai su tautiniais motyvais, primenančiais, jog švenčiame ir Sūduvos metus, papuošė įvairias miestelio erdves, plakatai virš gatvių kvietė į Oninių šventę „Kai kvepia duona ir žolynai“ .

Daug energijos ir novatoriškumo įdėjo Vilkaviškio kultūros centro Alvito padalinio vadovė Angelė Blažaitienė. Kadangi tikėtasi ne taip gausiai lietingo oro, sekmadienio šventei buvo sukviesta daug įvairių atlikėjų, bet programa nesužlugo, tik žiūrovams teko keisti aprangos „kodą“ .

Tradicinėje alvitiečių pramogų vietoje – Liepų parke prie bažnyčios – oficialiojoje vasaros šventės dalyje sveikinimo žodį tarė Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas, Vilkaviškio dekanas kun. Virginijus Gražulevičius, atlaiduose dalyvavę rajono meras Algirdas Neiberka, Seimo narys  Algirdas Butkevičius, dėl pandemijos net trejus metus Havajuose (JAV) įstrigusi kraštiečio poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė – Aglinskienė.

Dėl lietingo oro šventoriuje planuotą tapybos parodą „Sūduvių žemė: Pa(si)likimai“, teko perkelti į bažnyčią.

Birutė Nenėnienė
Autorės nuotr.