Kad mes tik vieno bijotume, – numirti dar nekentėję, nevargę, nedirbę dėl bažnyčios… tokia yra šiandienos citatos pradžia kalendoriuje „Metai su palaimintuoju arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu“ (Kaunas, 2018).
Kiekvienais metais sausio 27 diena būna paženklinta ypatinga žyme. Į Baziliką suvažiuoja tikintieji iš įvairių parapijų: tai daugiausia palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai, įvairių kongregacijų seserys vienuolės, kiti pašvęstojo gyvenimo žmonės.
Tai tradicinė iškilmė, skirta tėvo Jurgio mirimo žemėje ir gimimo dangui paminėjimui. Tradicinė, bet kiekvienais metais vis kitokia, nes auga ne tik šventės reikšmingumas, bet, svarbiausia, Palaimintasis kiekvieną kartą vis labiau artėja prie mūsų, kiekvieną kartą vis giliau įsismelkia į mūsų protus ir širdis. O dabar, kai pasaulis apie mus vis labiau trūkinėja ir eižėja, kai blogio jėgos vis aršiau puola, suvokiame ir širdimi pajuntame, kaip labai mums reikalingas tėvo Jurgio užtarimas. Todėl gaudėme kiekvieną katechezės skelbėjo tėvų marijonų Lietuvoje vikariato vyresniojo kunigo Kęstučio Briliaus MIC žodį, kuris ne tik skelbė, aiškino Palaimintojo gyvenimą, Bažnyčios ir pasaulio, Popiežiaus ir pasaulio santykį, bet ramino ir guodė pranešimo tikslumu ir užtikrintumu – Dievas, Tikėjimas ir Bažnyčia nepajudinami. Kalbėdami apie Šventuosius turime priimti juos dabartyje, nes jie ne tik peržengia mirties slenkstį, bet eina į dabartį ir ateitį, todėl apie Palaimintąjį būtina kalbėti šiame laike. PJM – savojo laiko liudytojas ir pavyzdys, veikęs kaip Ganytojas agresyvių politinių situacijų aplinkoje. Jo pavyzdys – teisingas, aktualus šiandien.
Po Šv. Rožinio maldos, kurią vedė diakonas Saulius Andriuška, giedant jungtiniam chorui, aukoti Šv. Mišias procesijoje ėjo JE kardinolas Sigitas Tamkevičius, JE vyskupai, vienuoliai marijonai Andrzej Pakula iš Romos, Jan Kosmowski ir Ignacy Urbanski iš Lenkijos bei dešimtys kunigų iš įvairių Lietuvos dekanatų. Pradėdamas iškilmę Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila padėkojo gausiai susirinkusiems tikintiesiems, broliams kunigams ir vyskupams, pasidžiaugė, kad Bažnyčia jau ruošiasi garbingam 100 metų Palaimintojo gimimo dangui jubiliejui. Celebruoti Šv. Mišias pakvietė Kauno arkivyskupą metropolitą Kęstutį Kėvalą.
Homiliją sakė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Primindamas, kad kartojimas yra mokslų motina, vyskupas pažymėjo, kad pačius svarbiausius dalykus mes pakartojame keletą kartų. Taip ir Bažnyčioje kartais kartojasi, kaip vakar ir šiandien, ta pati Evangelijos ištrauka, kurioje Jėzus siunčia į pasaulį 72 savo mokinius. Jis įspėja, kad jie susilauks pasipriešinimo, nes pasaulyje ne tik geri žmonės, todėl mokiniai tada nešdami tikėjimo žibintą, o ir šiandien Evangelijos skelbėjai eina kaip avinėliai tarp vilkų. Šiandien vėl girdėjome teiginį, kad Dievas uždegė Palaimintojo širdį karšta Jėzaus meilės liepsna. Čia randame dvi meilės kryptis: viena nukreipta į Kristų, kita į Bažnyčią. Į Bažnyčios žmones, visų pareigybių, konfesijų, amžių, net į tuos, kurie dar tik ieško kelio į Tikėjimą. Sklaidydami tėvo Jurgio dienoraščius, matome, kiek daug jam jėgų suteikė tikėjimas Dievu, matome, kad dažnai nuo dienos aprašymų pereinama į maldą. Palaimintasis visiškai atsiduoda Viešpaties valiai, pasitikėdamas ir tik vieno tetrokšdamas, kad būtų palankiu įrankiu Aukščiausiojo rankose, kad Jo garbė augtų, valia pildytųsi.
Iškilmė baigėsi maldomis Palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčioje, po kurių tikintieji pabendravimui agapėje rinkosi į Marijonų gimnazijos sporto salę. Jaukioje aplinkoje sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS, naujoji Draugijos koordinatorė, pristatė PJM draugijos suvažiavime išrinktą naująją tarybą, gimnazijos moksleiviai atliko meninę programą. Susirinkusius šildė bendravimo džiaugsmas, o pabaigoje mūsų sielas tarsi sujungė kunigo Martyno Povylaičio SC nepaprastai nuoširdus ir džiaugsmingas žodis apie Palaimintąjį ir mūsų visų (o norinčius ir po vieną) palaiminimas tėvo Jurgio relikvijomis.
Vida Mickuvienė, palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė
Donato Pranckevičiaus nuotraukos
